24 birželio, 2024

Klaipėdą tuščiame krante 1250 m. įkūrė kryžiuočiai. Mazovijos kunigaikščio pakviestas atversti arba sunaikinti pagoniškas baltų gentis, ordinas savo piliai pasirinko šią vietą. Jie ją pavadino Memelburgu. Memelis yra vokiškas Nemuno upės pavadinimas, todėl pirmieji kolonistai klaidingai manė, kad Kuršių marias su Baltijos jūra jungiantys sąsiauriai iš tikrųjų yra šios galingos upės žiotys.

Aplink pilį išaugo miestelis, kuriame daugiausia gyveno vokiečių amatininkai. Pati pilis buvo nuolat tobulinama ir sugebėjo atlaikyti visus karus prieš Lietuvą, todėl Klaipėda ir jos artimiausios apylinkės liko vienintelė šiuolaikinės Lietuvos teritorija, kurios iki pat XX a. nevaldė jokia Lietuvos valstybė.

Žemdirbių kaime per amžius vyravo etniniai lietuviai, todėl lietuviškas miesto pavadinimas „Klaipėda“ atsirado XVI a. kaip žeminantis terminas. Regionas buvo laikomas Mažosios Lietuvos dalimi. Napoleono karų metu ji net trumpai turėjo Prūsijos sostinės statusą, nes karališkoji šeima čia pasitraukė nuo pavojaus (1807-1808 m.).

XIX a. miestas augo (5000-20000 gyventojų), nors tam trukdė Rusijos kaimynystės pavojai. Tokiems kaip Richardas Wagneris ar Heinrichas Schliemannas Klaipėda buvo laikinas karjeros laiptelis. Tačiau kiti (tarp jų vis daugiau buvusių lietuvių kaimiečių) atvyko visam laikui, nes dirbo klestinčioje prekybos ir medienos pramonėje. Būtent mediena paskatino pražūtingą 1854 m. gaisrą, dėl kurio teko atstatyti 2/3 miesto.

Klaipėdos kraštas ir tarpukario Lietuva

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, jos nevokietiškos teritorijos buvo prijungtos prie kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos ar Lenkijos. Klaipėdos mieste, kuriame gyveno 45 000 gyventojų, 70 proc. gyventojų buvo vokiečiai, o tankiau apgyvendintose apylinkėse 70 proc. gyventojų buvo lietuviai, todėl visas regionas turėjo nedidelę lietuvių daugumą ir buvo atskirtas nuo Vokietijos valstybės. Tačiau Lietuvos valstybė dar nebuvo gimusi, nes Vakarų valstybės nenorėjo jos pripažinti dėl ginčų rytuose. Todėl Klaipėdos kraštas buvo paliktas valdyti Tautų Lygai.

Platų tarptautinį pripažinimą Lietuva gavo iki 1922 m. Klaipėdos krašto statusas pasikeitė 1923 m., kai įvyko Lietuvos remiamas sukilimas ir kraštą užėmė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris paprašė priimti jį į Lietuvos Respublikos sudėtį. Visos tautos pripažino Klaipėdos prijungimą, tačiau tik kaip autonominę teritoriją, kurioje vokiečių ir lietuvių kalbos turėtų vienodą statusą.

Buvo sukurta autonomija, tačiau tai neišsprendė visų problemų. XX a. trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje įsigalėjus nacizmui, ši ideologija išpopuliarėjo ir tarp Klaipėdos vokiečių tautybės gyventojų. Tai paskatino teroro aktus ir vėlesnius vietinių nacių grupuočių areštus. Tiesą sakant, šis susidorojimas su nacionalsocialistinėmis organizacijomis buvo pirmasis po Hitlerio įsigalėjimo Europoje vykęs antinacinis procesas (vėliau jis buvo pramintas „mažuoju Niurnbergu“).

Vokietija, buvusi Lietuvos sąjungininkė, ėmė spausti Lietuvą dėl Klaipėdos krašto grąžinimo. Tai pasiekė kulminaciją 1939 m. kovą, kai Vokietija po ultimatumo, labai panašaus į tą, kuris buvo pateiktas Čekoslovakijai dėl Sudetų krašto, aneksavo šį regioną. Tuomet Klaipėdoje apsilankė pats Adolfas Hitleris.

Po Antrojo pasaulinio karo

Senosios Klaipėdos/Memelio istorija baigėsi 1945 m., kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miestą užėmė sovietų kariuomenė. Įsiveržę kareiviai mieste rado tik 20 likusių gyventojų. Kiti, tiek vokiečiai, tiek lietuviai, skubiai evakuavosi, išgirdę apie sovietų žudynes kitose vietose. Vėliau, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Klaipėdą vėl apgyvendino rusai. Nuo šeštojo dešimtmečio prie rusų prisijungė lietuviai iš kitų šalies vietovių. 1950 m. Klaipėda tapo tankiau apgyvendinta nei prieš Antrąjį pasaulinį karą (~50 000 žmonių), kai kuriais 1962 m. ji jau buvo dvigubai didesnė. Visišką gyventojų skaičiaus pokytį lydėjo Klaipėdos senamiesčio niokojimas. Sovietai nusprendė nugriauti visas pagrindines miesto bažnyčias. Daug senamiesčio ir ypač Naujamiesčio namų taip pat buvo sugriauta per 1940-1950 m. miesto sovietizaciją. 

Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Klaipėda tapo antruoju miestu pagal užsienio investicijas (nusileidžia tik Vilniui). Pirmoji šalyje laisvoji ekonominė zona greitai pritraukė pramonę iš tokių tolimų šalių kaip Japonija, o uostas ir toliau buvo pagrindinis ekonomikos stimulas.

Didžiausi užbaigti to meto projektai – dujų terminalas, prekybos centras Akropolis (kadaise didžiausias Baltijos šalyse), arena (kurioje vyko Eurobasket 2011 rungtynės), pagrindiniai keliai ir kt.